Šiuolaikiniai batai gaminami plačiausiu asortimentu ir yra skirti įvairioms naudojimo sąlygoms. Batai, batai, basutės, sportbačiai, sportbačiai, šlepetės, batai – kasmet prekyboje pasirodo šimtai tūkstančių naujų modelių, pagamintų iš tradicinių natūralių medžiagų ir sintetikos. Vieni pavyzdžiai skirti kasdieniam dėvėjimui, kiti – sportui, kiti – „iškilmingam išėjimui“. Tačiau senovėje batai turėjo kitokį požiūrį, jie nesiskyrė didele įvairove ir atliko tik vieną praktinę funkciją.
Batų istorija
Žmogaus pėda prastai pritaikyta vaikščioti, o juo labiau bėgioti uolėtu, nelygiu reljefu. Todėl avalynės poreikis atsirado su pirmaisiais civilizacijos užuomazgas – dar vidurinio ir viršutinio paleolito laikais. Būtent šiuo istoriniu laikotarpiu (prieš 34-40 tūkst. metų) datuojami ankstyviausi archeologų rasti įrodymai. Patys batai iš Sungir ir Tianyuan (Džudžou) vietovių iki šių dienų neišliko, tačiau ten buvo aptikti senovės naujakurių palaikai su pakeistomis pirštų falangomis. Tokie anatominiai pokyčiai galėjo atsirasti tik dėl ilgalaikio batų dėvėjimo: keliasdešimt kartų.
Tiesiogiai pačių batų gaminių retai galima rasti senovinėse archeologinėse vietose, nes jų gamybai buvo naudojamos greitai irstančios organinės medžiagos: medžio žievė, papirusas, nendrės, šiaudai. Tačiau keli sėkmingi radiniai vis dėlto buvo rasti: Nevados valstijoje ir Oregono valstijoje (JAV). Kalbame apie Forto Uolos urvą, kuriame stebuklingai išliko senovės žmonių austi sandalai, datuoti 7-8 tūkstantmečiu prieš Kristų. Pelyno žievė ir džiovinta žolė buvo naudojamos kaip medžiagos joms gaminti.
Panašūs radiniai, datuojami vėlesniais amžiais, buvo rasti ir Rytuose. Tai visų pirma senovės Egipte plačiai paplitę basutės iš palmių lapų ir batai, kuriuos avėjo senovės asirai ir žydai. Turtingiesiems tokie batai buvo rišami supintais raišteliais ir aprūpinti kietais kulnais su įdubomis, į kurias buvo dedami smilkalai.
Antikoje (nuo VIII a. pr. Kr. iki V a. po Kr.) Graikijoje atsirado daug naujų avalynės tipų: žemi batai, suvarstomi batai, minkštos odos kojinės, batai be kojinių ir cothurni (sandalai su aukštais). padas). Savo ruožtu senovės romėnai išrado suvarstomus batus, basutes su odiniais dirželiais, šlepetes su virvelėmis ir aulinius batus be kojų. Paskutiniai buvo aprūpinti romėnų kariai – legionieriai.
Viduramžiai, naujieji ir modernieji laikai
Viduramžiais Europoje buvo panaikinti tradiciniai atviri sandalai, o jų vietą užėmė pultai (minkšti odiniai batai be kulnų ir dažnai be kietų padų, išlenktais pirštais. Kuo kilnesnis ir turtingesnis buvo žmogus, tuo ilgiau jam buvo leista nešioti pulnus "Be to, varpeliai ir varpeliai dažnai buvo kabinami ant ilgų batų kojinių, skambėjo vaikštant. Renesanso laikais tokie stambūs ir nepatogūs batai išėjo iš mados, o pamažu juos pakeitė maži batai ir batai su kaklaraiščiai. Jie buvo pagaminti iš vilnos, aksomo, odos ir dažyti ryškiomis spalvomis: geltona, raudona, mėlyna.
XIII amžiuje smailūs batai atgavo populiarumą Europoje, tačiau vietoj varpelių ir varpelių juos pradėta puošti sagtimis, lankeliais ir raišteliais. XIX amžiuje pradėti naudoti neperšlampami odiniai batai, taip pat minkšti žemi batai su kailio apdaila. Šiuolaikiniai batai pradėjo atsirasti tik XX amžiaus pradžioje, kai buvo pradėti gaminti tiksliai pagal pėdų formą. Vidpadžiai tapo asimetriškesni, o vietoj odos ir vilnos pradėta naudoti drobė, veltinis, guma ir kitos pigios medžiagos. Tačiau tai liečia (ir rūpi) tik vidutinei ir žemesnei vartotojų klasei, o turtingųjų sluoksnių atstovai avėjo ir tebedėvi batus iš brangių natūralių medžiagų.
Apibendrinant galima teigti, kad batai mūsų laikais (kaip ir visais kitais laikais) gali būti ir prabangos prekė, ir būtiniausia prekė. Viskas priklauso nuo jo gamybos medžiagų, siuvimo kokybės ir gamybos vietos. Perkant batus internetu, reikėtų atkreipti dėmesį į šiuos punktus – kaip ir į nurodytą dydį. Pastarąsias galima išversti iš skirtingų pasaulio standartų naudojant specialius internetinius skaičiuotuvus arba pagal dydžių lenteles.
